kliurmas

kliur̃mas sm. (2), kliùrmas (1) 1. ppr. pl. drumzlės, padugnės, nuosėdos, tirštos srutos: Pasivėlavai: kava jau išgerta, tau kliur̃mai beliko Slnt. Ką čia begersma – patys kliur̃mai Als. Kliur̃mas ant dugno lempos J. Su kliur̃mais supila kosiną, kad nekoša J. Butelė[je] degtinė su kliur̃mais Kal. Kaip tus kliùrmus išveši, kad bėga iš ratų? KlvrŽ. | Cibuke yra kliur̃mų, reik išvokti J. Iš pypkos tų kliùrmų uždėk ant danties, ir nustos skaudėjęs Brs. 2. gabaliukas nešvarumo: Baisiausis kliur̃mas ant švarko – ar purvas, ar smurglis Žeml. 3. ppr. pl. šiukšlės: Versk tus kliurmùs į molduobes Varn. 4. gabalas: Marti gerą kliur̃mą mėsos, duonos davė man, ir suėdžiau J.